NiceTime

Kitą dieną po formulės išplaukėm į Korsikos salą. 5 valandos kelte ir mes jau kitokiam pasauly. Nesitikėjau, kad sala bus tokia graži - vien kalnai, uolos, balto smėlio paplūdimiai, žydra jūra ir maži jaukūs miestukai. Korsikiečių kalba panašiai kaip senoji niciečių yra italų ir prancūzų mišinys, turbūt daugiau italų, nes mūsų draugai prancūzai jų nesupranta. Korsikiečių nacionalizmo apraiškų nelabai pastebėjome, nes tie, kurie dirba turizmo sektoriuj draugiški ir malonūs. Tik matėm porą grafiti su nacionalistiniais antiprancūziškais pasisakymais.
Įspūdingiausias buvo salos pietuose esantis Bonifacio miestukas, pastatytas ant didžiulės stačiai į jūrą einančios olos (foto), tad visas grožis ir matosi būtent iš jūros. Todėl plaukėm laivu aplinkui, aplankydami neįtikėtino žydrumo paplūdimius ir urvus olose. Nuo bangų buvom visi šlapi, bet labai patenkinti:) Pirmą naktį nakvojom palapinėse privačiam pliaže, paskutinę - viešam pliaže bet visai po atviru dangumi. Pirmą kartą mačiau saulėtekį, kai saulė pateka iš jūros. Taip pat pirmą kartą 'hikin'au' kalnuose - gerą valandą kopėm uolomis iki kalnų ežero. Oi, kaip viskas buvo super..

Korsika1: http://www.facebook.com/album.php?aid=27580&l=f8b30&id=553339365
Korsika2: http://www.facebook.com/album.php?aid=27585&l=4a432&id=553339365

Pavėluoti įspūdžiai iš Formulė-1. Praeitą ketvirtadienį susiruošėm į Monaką pažiūrėti F-1 treniruotės. Tai vienintelė diena, kai galima kažką pamatyti be bilietų nuo senamiesčio kalno (per treniruotę patekti į tribūną kainuoja 70EUR, o kitom dienom bilietų kainos siekia kelis šimtus EUR). Atvažiuojam į traukinių stotį, ir surprise surprise traukinio, kuriuo turėjom važiuot, nėra, artimiausias už 2h, kai treniruotė jau bus pasibaigus. Pasirodo, eilinis prancūzų bajeris - streikas. Jie vis pasirenka laiką, kai keliauja daugiausia žmonių - kaip tik tada be F-1 vyko ir Kanų kino festivalis. Taip turbūt jaučiasi stipresni ir laimingesni pasiekę didžiausią prarastų pajamų skaičiuką ir sukėlę didžiauią visuomenės nepasitenkinimą. Tada prakeikiau Prancūziją kaip reikiant. Dar verta paminėti, kad tą pačią dieną mano artimieji, pasisvečiavę Nicoje, skrido namo ir oro uoste taip pat vyko streikas, tad jiems teko praleisti 3 valandas lėktuve, kol gavo leidimą pakilti. Argi ne puiki sistema..?
Na bet nors tiek gerai, kad autobusų vairuotojai tuo pačiu metu nestreikavo, tai Monaką pasiekėm pačiu laiku. Didžiausią įspūdį man paliko nerealus garsas visame mieste - visur aidintis ūžimas. Na, ir greitis buvo nerealus - neįtikėtinai atrodo, ypač kai prisimeni, kad jie lekia normaliomis miesto gatvėmis.

Foto: http://www.facebook.com/album.php?aid=39346&l=3b517&id=519466128

Indrės ir Karolio apsilankymo proga penktadienį pagaliau važiavom patyrinėti naktinio Monako. Ir net man pačiai netikėtai, po tos nakties Monakas man pradėjo labai patikti:) Kaip kad pasakytų vienas kelionės dalyvis labai 'teigiamas' miestas:)

Monake kameromis stebima 100% gatvių ir viešų vietų, bet gerai nors kad jų nėra paplūdimy - pasidarėm mažą pre-party. Tada patraukėm į Monte Carlo pagrindinį kazino. Susimokėjom po 10 EUR už įėjimą kaip į kokį muziejų ir iš tiesų galiausiai pasirodė, kad tai muziejus - kazino buvo visai pustuštis, net neįtikėtina, kad taip gali būti penktadienio naktį. Taip kad pasigrožėję karališkai atrodančiu interjeru, patraukėm į kitą kazino, kuriame veiksmas vyko daug rimčiau. Kol vaikinai šiek tiek parėmė kazino verslą, mes su Indre spėjom pasidžiaugti gerais Mojito kokteiliais, kokių Nicoj niekas nemoka pagaminti.

Toliau patraukėm į vieną garsesnių Monako klubų Jimmy'z. Ten įėjimas nemokamas, tai kiek baiminomės, ar praeisim face control - praėjom. Aišku, būdama su džinsais aš pasijutau kaip kokia kosmonautė, nes visos lėlytės buvo apsitempusios suknutes vos žemiau užpakalio:) iš viso suskaičiavau 2 merginas be manęs su džinsais:) Nuėjus prie baro pasidaro aišku, kodėl įėjimas nemokamas - kokteiliai po 25 EUR:) Bet apskritai, jaučiu, tai pats geriausias klubas, kokį teko matyti. Interjeras nerealus - klubas įrengtas pusiau uždaroj pusiau atviroj erdvėj, su tvenkinuku ir atviru dangum chill out zonoje. Muzika  irgi superinė - geriausi (man) šokių muzikos hitai - Ministry of Sound, David Guetta, Laurent Wolf, etc., jokio monotoniško techno.

O geriausias momentas buvo, kai sugalvojom, kad jau laikas traukti namo. Išeinam iš klubo, kaip tik tuo metu prie pat mūsų vos ne į klubą įvažiuoja limuzinas ir į jį lipa toks labai matytas vyrukas. Žiūriu ir negaliu patikėti - Bono?!!! Galvoju, gal man Mojito buvo per daug, bet pasirodo ten tikrai jis! Su savo firminio stiliuko raudonais akiniais nuo saulės. Paskui jį įlipo dvi lėlytės, bet aš to jau nepastebėjau, nes labai į patį Bono buvau užsižiūrėjus:)

Tai iš to džiaugsmo net ilgas kelias iki mašinos atrodo sutrumpėjo. O vaikinai dar pakeliui sugalvojo atsigaivinti - labai jau viliojančiai atrodė baseinai vieno viešbučio teritorijoj:) Paplaukiojo, kol atėjo apsauginis ir ramiai pranešė, kad jie jau nedirba :D

Nicą pasiekėm jau išaušus.. Tikrai reiks vėl tai pakartoti, tik kitąkart apsivilksiu suknelę;)

P.S. Beje, dabar visam Monake vyksta pasiruošimas Formulė-1, kuri vyks po poros savaičių. Jau dabar sustatytos tribūnos, ekranai ir užtvertos gatvės. Turėtų būti nebloga atmosfera ten, tik kad mes tuo metu būsim Korsikoj (na, ne tokia ir bloga alternatyva:)

EDHEC studentų asociacija “La Grappe” (lt.- vynuogė) organizuoja vyno degustacijas Nicos baruose, o pagrindinis metų įvykis - kelionė į Bordeaux regiono vynines. Taigi, savaitgalį apturėjom dar vieną nerealią kelionę! Praleidę visą naktį autobuse vyno degustacijas pradėjome nuo 11h ryto:) Visos vyninės ten įsikūrusios mažuose jaukiuose dvaruose (chateau), o aplinkui kiek akys užmato driekiasi vynuogynai - dar tokio vaizdo nebuvau mačius. Toks jausmas, vynuogėms išnaudojamas kiekvienas įmanomas kvadratinis metras, net jei žemė šalia greitkelio. Ten auga trys vynuogių rūšys - Merlot, Cabernet Sauvignon ir Cabernet Franc. Iš viso aplankėm 4 dvarus-vynines ir prisiragavom raudonų vynų. Labiausiai patiko vyninės-šeimos verslai, kurios perduodamos iš kartos į kartą 500 metų. Dabartinėmis kainomis 1 ha vynuogynų kainuoja 2 mln. EUR, didesni vynuogynai užima apie 50 ha ploto, o dar plius dvaro ir įrenginių kaina.. Tad nusipirkti vynuogyną nėra sud4tinga, pasiūla egzistuoja - tik pinigų reikia turėti.

Buvom apsistoję Bordeaux mieste - neįtikėtina, bet Bordeaux aplenkė Londoną, Romą ir Paryžių ir įsitaisė mano miestų antroje topo vietoje po Barselonos. Žodiais negaliu paaiškinti kodėl, iš nuotraukų irgi nesimato. Tiesiog tame mieste tokia gera dvasia, tiek daug pozityvios energijos, atrodo, jog ten gyvena vien laimingi žmonės. Penktadienio vakarą ėjom į restoraną su visa savo 30 žmonių kompanija. Iš pradžių tai atrodė normalus nei per daug pigus nei prabangus prancūziškas restoranas, kur tiesiog einama PAVALGYTI. Bet labai apsirikom:) Jau bevalgant Elvio stiliaus
dainininkas pradėjo tusintis pats sau vienas, o po vakarienės prie jo prisijungė vos ne visas restoranas! Prasidėjo šokiai ant kėdžių, po to jie perėjo ant stalų:) O smagiausia, kad ne tik mes tusinomės, bet ir daugybė vidutinio ir net vyresnio amžiaus žmonių, įskaitant ir du mūsų vairuotojus. Įsivaizduokit 60 metų moteriškę šokančią prancūzų madinguoju tectonic stiliumi - visiškai nerealu:) Paskui daugybė žmonių susikabina ir pradeda bėgioti aplink stalus vorele kaip per kokią mokyklinę diskoteką. O galiausiai prancūzai nesusilaiko ir pradeda žaisti savo firminį Pietvakarių Prancūzijos žaidimą. Kokių 30 žmonių susėda ant žemės vienas paskui kitą, iškelia rankas, o vienas žmogus gulasi nt jų ir visi per rankas perleidžia jį į kitą eilės galą. Čia, aišku, irgi ne tik jaunimas žaidžia, ir net mačiau pavalgiusių vyriškių sunkiai linguojant per rankas:) Primenu, kad visas šitas veiksmas vyksta restorane:) Lietuvoj turbūt gyvenime to nepamatysiu, na bet tikiuosi, kad mūsų karta link senatvės jau bus kur kas labiau atsipalaidavus ir linsminsis, negalvodama, kas ką gali pagalvot. Naktį mieste visur jautėsi tusų ar tiesiog chill out nuotaika, lauko kavinės ir barai pilni visokio amžiaus žmonių.

Sekmadienį šiaip vaikščiojom po miestą. Vyravo tokia gera poilsio atmosfera - visi eina pasivaikščiot po miestą, sėdi
aikštėse, ant žolės prie upės, braido arba maudosi fontanuose. Pataikėm į sekmadieninį antikvariato turgų, paskui į daržovių, vaisių, jūros gėrybių, sūrių ir kitokio gėrio. Nustebom, kokie draugiški ten žmonės - pamato, kad prancūziškai šlebizavoji, tai patys pradeda kalbėt angliškai (neegzistuojantis reiškinys Nicoje). Labai savas Bordeaux patapo per dvi dienas.

Kaip man patinka prancūziškos atostogos - 3 savaitės laisvos! “Laisvos” - reliatyvi sąvoka, nes šiaip reiktų tezę rašyti, bet aš pasirinkau Portugaliją ir Romą:)

Portugaliją visiškai įsimylėjau!!! Turbūt dėl jos įvairovės, gamtos grožio ir miestų dvasios sintezės, dėl atsipalaidavimo, lengvo chaosėlio ir draugiškų žmonių. Keliavom su Marčiaus sese ir tėvais 7 dienas. 5 iš jų važiavom mašina nuo Porto iki Pietų pakrantės ir atgal aplankydami daugybę miestukų ir gražių vietų.

Pradėjom pažinti Portugaliją nuo Porto, nes ten šiuo metu mokosi Marčiaus sesė (Egle, dar kartą - puiki vieta studijoms;). Labai smagu, kai turi vietinį miesto gidą ir nereikia niekuo rūpintis - tik eini ir viską apžiūrinėji. O man, kaip didelei koklių-glazūruotų plytelių architektūros mylėtojai, ten apžiūrinėti tikrai buvo ką! Net ir paprasčiausi namai, kur šiuo metu gyvena toli gražu ne turtingiausi Portugalai, dekoruoti glazūruotom plytelėm. O jau bažnyčios, dengtos baltomis plytelėmis ir mėlynais piešiniais ant jų, man išvis buvo grožio viršūnė. Tiesa, miestas visumoje ganėtinai apleistas - senamiestyje daug gražių ilgą istoriją menančių namų, bet jie virtę vaiduokliais. Perėjus per tiltą į kitą Douro upės pusę, patekome į kitą miestą Vila Nova de Gaia, kuris nuo seno garsus Portveino gamybos ir brandinimo rūsiais. Ten jų pilna ir visi siūlo ekskursijas ir degustacijas. Anot mūsų gidės, Portveinas iš pradžių daromas taip pat kaip paprastas vynas, bet 1-4 brandinimo metais į jį pilama brendžio ir toliau jis fermentuojasi ąžuolo statinėse. Kuo senesnės statinės, tuo geriau, nes kelių šimtmečių įsigėręs portveino kvapas priduoda naujo aromato naujai brandinamam vynui. Reaguojant medienai ir vynui palaipsniui keičiasi jo skonis ir kvapas - portveinas įgauna karamelės, kavos, vanilės atspalvius. Bet kad ir kaip gerai beskambėtų, man portveinas nelabai patinka:)

Toliau iš Porto patraukėm link Lisabonos pakeliui aplankydami 4 miestelius. Coimbra - ankstesnė Portugalijos sostinė su vienu seniausiu Europos universitetu ant kalvos. Fatima - viena krikščionių lankomiausių vietų Europoje, nes joje buvo apsireiškus Marija. Tikėjomės pamatyti mažą kaimo bažnytėlę, nes miestukas visai miniatiūrinis, o pamatėm beveik Vatikaną! Grakšti balta bažnyčia su didžiule aikšte pamaldoms ir moderniu kryžium jos gale. Toliau aplankėm Obidos - baltą jaukų kaimuką su tvirtovės liekanom. Ir Peniche uolas, stačiai besileidžiančias į vandenyną.

Lisaboną pasiekėm vakare, tai spėjom tik pavakarieniauti žuvies ir jūros gėrybių restorane. O sekančią dieną prasidėjo pėsčiųjų maratonas. Lisabonoje visos įdomios vietos išsimėčiusios po skirtingus miesto galus, kad visai nusivarėm nuo kojų. Labiausiai patiko pilis ir savitą dvasią turintis rajonas aplink ją su juokingais senoviniais tramvajais. Ir įspūdingi vaizdai nuo Karaliaus Kristaus statulos kalno. Statula nukopijuota nuo Rio de Žaneiro Kristaus, o taip pat gražiausias tiltas nukopijuotas nuo San Francisko - portugalai moka pasiimti, kas gražiausia:)

Toliau pasukome į vakarus - tiesiai į Cabo da Roca - patį vakariausią kontinentinės Europos tašką. Gražus švyturys ir pievos geltonų gėlių ant uolų, besileidžiančių į vandenyną. Sekantis taškas, dėl kurio net kiek abejojom, Sintros pilis, pasirodė įspūdingiausia mano matyta pilis, jungianti viduramžių ir islamo kultūros architektūrą. Tikrai kaip iš pasakos.

Galiausiai pasiekėm Pietų pakrantę, ir taip ir nesupratę, kodėl mums portugalai rekomendavo Faro miestą, patraukėme į Albufeirą ieškoti nakvynės. Įvažiavus į Albufeirą pasijutau kaip ne Europos žemyne - visur vien balti nameliai su arabų architektūros elementais. Restorane iš draugiško padavėjo sužinojom visas geriausias vietas: gražius uolėtus krantus su privačiais paplūdimiais, Alvor miestelį, kuriame vieninteliam vis dar ant žarijų kepamos šviežios žuvys, ir gerą viešą paplūdimį. Pastarajame atidarėm maudymosi sezoną. Nemaniau, kad maudytis vandenyne taip sunku! Nors jis buvo ramus, kai ateina banga, pirmiausia gauni žvyro ir akmenų krušą per kojas ir po to jauti, kaip griūni į smėlį. Vienintelis būdas maudytis šokti per bangas pakankamai aukštai, bet ir tai ne visada padeda.

Visą kelionę oras buvo superinis, kokie 25 laipsniai ir saulėta, o paskutinę dieną, kai reikėjo grįžti 600km į Porto, prasidėjo liūtys ir vėtra. Sakoma, kad balandis - lietaus mėnuo Portugalijoje, tai mums labai pasisekė.

Kai reikdavo susišnekėti portugališkai, bandžiau pritaikyti užmirštas ispanų kalbos žinias - tiesiog sakau ispanišką žodį, tik vietoj s sakau š, nes portugalų kalba baisiai šš š š š, panašiai kaip lenkų. Aišku, mano strategija dažniausiai nesuveikdavo :)

Užteks kalbų, geriau pažiūrėkit vaizdų: http://www.facebook.com/album.php?aid=23783&l=9b220&id=553339365

O Romai aprašinėti nėra jėgų, juolab, kad daug kas ten buvęs, tai tiesiog pažiūrėkit foto: http://www.facebook.com/album.php?aid=34596&l=a8c2f&id=519466128

Vakar pagaliau visą dieną leidau savo malonumui - jokių mokslų, jokios buities. Važiavom į vienintelį dar neaplankytą Cote d'Azur pajūrio miestuką Menton tarp Monaco ir Italijos sienos. Mažas gelsvai oranžinis senamiestis ant kalniuko, giliai mėlyna įlanka, siauros gatvelės. Ant kalnų pakibę melsvai pilki debesys pridėjo nemažai mistikos ir žavesio. Menton garsus savo Citrinų Švente - tuo metu, kai Nicoj vyksta karnavalas, mentoniečiai garbina citrinas ir klementinus (Alžyrietiškus mandarinus).  Didžiuliam klementinų sode statomos milžiniškos skulptūros iš vaisių, ir visos aplinkinės parduotuvėlės pasipuošia tikrų citrinų dekoracijom. Mes viso to grožio nematėm (baigėsi kovo 5), bet bent jau nufotografavom plakatą :p 

Yahoooo! Vakar be sustojimo bėgau 50 min! Draugai orientacininkai, prašau nesijuokti, bet šiuo metu man tai pakankamai didelis pasiekimas, nes šiaip bėgioju max po 30min:) Kažkaip vakar bėgdama klausiausi motyvuojančios muzikos, kuri man priminė, kaip treniravausi viena išvažiavus į Rygą. Paskui prisiminiau, kaip bėgdavau estafetėse pirmu etapu, ir pradėjau vytis ir aplenkinėti kitus bėgiojančius:) Tai taip ir nepajutau, kaip apibėgau pirmyn atgal visą Nicos pakrantę. Šiaip dabar tiek daug bėgiojančių žmonių: daugiau pavalgiusios merginos ruošiasi bikini sezonui, ir nemažai rimtesnių sportininkų treniruojasi artėjantiems Nicos ir Paryžiaus maratonams. Vakar sutikau kokių 15 risnojančių pensininkų grupelę, ir surprise surprise pusė jų buvo apsirengę rūbais su NYC Marathon ar Paris Marathon emblemom:) Tad apskritai aplinka čia labai motyvuojanti sportuoti - visada geras oras ir bėgiojimas toks populiarus. 

Šimtą metų nerašiau blogo, bet ne tiek ir daug spėjo įvykt. Praeitą savaitę važiavom snowboardinti į Austrijos Alpes, nes vienas kursiokas austras ten turi kalnų trobelę. Ski Amade regionas labiau populiarus tarp austrų ir vokiečių, tad jis ne toks popsinis kaip kad visos Europos slidininkų pamėgti Solden ar Ischgl. Nors kalnai ten ne patys aukščiausi (iki 1.8km), infrastruktūra superinė - keltuvai naujutėliai, trasos plačios, ir šiaip visokių mažų džiaugsmų pilna. Tik kad sniegas buvo nelabai geras - dieną sušildavo iki +10 laipsnių, tai trasos aptirpusios į dienos pabaigą likdavo (ypač nesmagu snowboardistams, nes šlapia sėdėt užsisegant apkaustus:p). Bet apskritai tai vis tiek šauniai uždarėm šį čiuožimo sezoną. Austrijoj atradau naują gėrimą - Radler - alus su limonadu (Spirte dažniausiai). Net nepagalvotum, kad tokią nesamonę galima gerti, bet iš tikrųjų labai skanu! Taip kad visuose Apres-ski baruose tik tai ir užsisakinėdavau. Beje, apie Apres-ski ('Po slidinėjimo') - nors tarptautiškai naudojamas prancūziškas pavadinimas, mūsų draugai prancūzai nežinojo, kas tai yra! Jiems Apres-ski asocijuojasi su batais, kuriuos apsiauni po slidinėjimo:) Tai jie iš pradžių ir nesuprato, ko mes taip džiaugiamės tuo būsimu Apres-ski:)
Skridom per Miuncheną, tai grįžtant spėjom ir miestą apžiūrėti, ir barus patikrinti. Aišku, apsilankėm visiškai popsiniam bare, kur alus pilstomas tik į litrinius bokalus ir visi turistai kemša 'pritzel' - bavariškus sūrius riestainius. Taip pat apturėjom ir tradicinę vakarienę su kiaulienos kepsniais, kuri man labai priminė riebią lietuvišką virtuvę. Nors buvo pirmadienio vakaras, nusprendėm patikrinti ir naktinius klubus - negalėjau patikėti - draugo mėgstamas 'Milch Bar' buvo sausakimšas! Dideliam mieste viskas kitaip..
O Nicoje jau dvi savaitės kaip vyksta garsiausias Prancūzijoje karnavalas. Įsivaizdavau, kad karnavale dalyvauja visi, kas nori, o pasirodo čia galima būti tik žiūrovu. Ir šiaip karnavalo esmė yra prisipirkti tokių limpančių 'makaronų'-purškalų ir kariauti su kitais žiūrovais:) Rytoj bus uždarymas, tai turėtų būti smagu . Na, o paskui mokslų maratonas iki mėnesio pabaigos.

Foto:
Austrija: http://www.facebook.com/album.php?aid=30195&l=c9467&id=519466128
Nicos karnavalas: http://www.facebook.com/album.php?aid=30097&l=c6af3&id=519466128 

Šis trimestras iki šios dienos buvo visiškas 0 turinio prasme. Paskaitos nei naudingos, nei įdomios, o darbo laibai daug. Į pirmą trimestrą sudėjus visus geriausius amerikiečius dėstytojus, dabar gi mokykla pasiūlė daugumą prancūzų, kurie, reikia pripažinti labai skiriasi nuo amrikiečių pagal savo motyvaciją.

Viename E-Commerce kurse dėstytojas skaitė paskaitą 3 valandas iš 15 valandų, o visą kitą laiką turinį kūrėme mes - darėm krūvą prezentacijų. Tai taip ir likau nesupratus, už ką jam mokama. Kitas panašus veikėjas irgi padėstė 5 val. ir patenkintas uždavė parašyti ilgiausią niekam nenaudingą reportą ir padaryti prezentaciją. Nice. Na bet prancūziško akcento prisiklausiau pakankamai. Vienas perliukas: Reklamos dėstytojas pasakoja apie reklamos stereotipus:  people are tired to see [kars] in the fields - visi supranta, kad šnekam apie automobilių vaizdavimą gražaus kraštovaizdžio fone, bet staiga nei iš šio nei iš to sakiny atsiranda milk - visi susižvalgo, tada dėstytojas pasitaiso: not [kars] but [kars] :) taigi, suprantam, kad prancūzui cows ir cars tarimo skirtumas neįveikiamas:) Kitas gi vyrukas 8 metus gyvenęs JAV nors naudoja amerikietišką slangą, bet akcentą turi neįtikėtiną: [phroblem], [sthrate'zhy], [ghro] = grow. Neseniai  prasidėjo dar vienas kursas Qualitative Marketing Research, dėstytoja amerikietė - tai visi dėjom daug vilčių, kaip išmoksim įvairių kokybinių tyrimų metodų, pritaikomų tezei. Laaabai apsirikom. 80% laiko kalbėjom apie jos padarytus akademinius darbus apie meksikiečių imigrantų akultūraciją JAV, kas šiaip yra įdomu, bet kai gauni tai vietoj naudingo kurso, tikrai labai pikta. Tada ji prisiminus, kad kurso pavadinime yra žodis marketingas, tam skyrė 2 val. iš 15 val. - voila, tuščias laiko gaišimas ir vėlgi 15 puslapių tiriamojo darbo dizaino pasiūlymas lyg rašytume daktaro laipsnio disertaciją.

O šiandien pradėjom mokytis Brand Equity ir viskas nušvito kitom spalvom. Dėstytojas pusiau prancūzas pusiau serbas, gimęs Pietų Afrikos Respublikoj. Išdidžiai vadina save Brand Architect:) http://www.philippemihailovich.com Bet kursas tikrai labai įkvepiantis ir naudingas, nes iš pagrindų analizuojam patį brand‘ą praktiškai visai atsiribojus nuo marketingo 4P’s. Liuks! 

Apniukęs dangus ir pirmas mėnesio sekmadienis - puikus derinys. Nes tada nėra ką veikti lauke, o įėjimas į muziejus nemokamas. Ta proga šiandien aplankėm Modernaus meno muziejų: naujasis realizmas, pop-art'as, fluxus, t.t. Įspūdingiausi buvo ispano Jaume Plensa visais atspalviais šviečiantys milžinai. Tokie patys sėdi ir pagrindinėj Nicos aikštėj ir iš aukšto stebi miesto gyvenimą.