Nacionaliniai čiaudėjimo ypatumai
Vieną dieną išmokiau draugelį lenką-amerikietį Piotrą sakyti „į sveikatą“ – labai universalu – tinka ir baliavojant ir kai kas nors nusičiaudėja:) Piotras pastebėjo, kad lietuvių kalboj gaunasi uždaras ratas su čiaudėjimu – tu nusičiaudai, kas nors tau sako „į sveikatą“, tu sakai „ačiū“, o „ačiū“ jam skamba kaip nusičiaudėjimas:) Tai susiginčijom – aš sakau, kad kai čiaudėji garsas būna „ap-či“, o jis – kad „a-čiu“. Bandėm įrodyti savo tiesas, bet tuo metu, kaip tyčia, niekaip negalėjom čiaudėti. Tuo metu buvom vakarėly pas vieną draugą, tai sugalvojom sukelti čiaudulį su prieskonių pagalba – abu pauostėm juodųjų pipirų:) Aišku, čiaudėti taip ir nepavyko, bet nosys degė gerą pusvalandį:) Tai tada tiesiog atlikom apklausą, kaip kas čiaudėja. Tai rezultatai tokie: lietuviai čiaudėja „ap-či“ (bent jau mes su Marčium:), vokiečiai – „ha-čy“, prancūzai – „a-čium“, o lenkai, belgai, indai ir australai – „a-čiu“! Taip kad pagal juos lietuviškas „ačiū“ yra ne kas kitas, o nusičiaudėjimas:)
Net negalvojau, kad čiaudėjimas turi savo nacionalinį charakterį:)
Rodyk draugams
:DD
i sveikata!:D
I nacionalinius ciaudejimo ypatumus galima itraukti ir ispanu: musu aciu jiems reiskia irgi nusiciaudejima. Tai kartais buna juoko :)))
Nusičiaudėjus nereikėtų žmogui sakyti nei „Atsiprašau“, nei “Į sveikatą“. Tiesiog nereikia nieko sakyti, nekreipti dėmesio. Čiaudėjimas - kaip ir kosulys, krenkštelėjimas, nusišnypštimas yra natūralūs, nuo žmogaus noro nepriklausantys fiziologinai veiksniai. Kitąkart jautresnis žmogus vengs čiaudėti garsiai, ims čiaudėti „į savę“, kas yra labai blogai). O ir už ką nusičiaudėjusiam žmogui atsiprašinėti? Juk neatsiprašinėjame kaskart nusikosėję ar nusišnypštę.
Lenkai čiaudi “apsik”.