NiceTime

Vakar apsilankėm vienam Nicos klube, kur grojo garsus prancūzų DJ David Guetta (www.davidguetta.tv). Tiesą pasakius, man jo vardas iš pradžių buvo visai negirdėtas - aš apskritai niekad nefiksuoju DJ vardų, nes, mano manymu, DJ išreklamavimas yra didžiausias marketingo triukas: visiems šokti daug fainiau, kai groja garsus DJ nei kad koks no name'as, nors muzika gali ir nelabai skirtis. Tas pats kaip Coca-Cola skanesnė už Pepsi, bet blind test'o metu pasirodo atvirkščiai. Arba kaip vaikams mėsainis įvyniotas į McDonald's popierių yra skanesnis nei identiškas mėsainis supakuotas į nelabai žinomo tinklo popierių.

Na bet prieš renginį paklausius jo hit'ų, pasirodė, kad jo muzika dar ir kaip girdėta. Bilietai į klubą 20EUR - dar labai  normali kaina su LT palyginus. Ateinam prieš 1h - eilės į visas puses. Bent jau gera žadantis ženklas, nes pastarąjį kartą, kai lankėmės tame 1000 žmonių talpinančiam klube, iš viso buvo ne daugiau nei 50:) Atstovėjus greitai judančioj laimingųjų (iš anksto įsigijusių bilietus) eilėj patenkame į tropikus - akivaizdžiai, žmonių daugiau nei gali sutilpti, o kondicionierius, po uždraudimo rūkyti viduj, spėju, visai išjungtas. O geriausias momentas, kad rūbinė pilna, tad teko su paltais eiti į šokių aikštelę. Aišku, ko norėti iš į vasaros sezoną orientuoto klubo.. Pasigrumdžius žmonių jūroj ir radus rūbinę atstojantį laiptų turėklą  susirandam šiokį tokį plotelį šokiams. Kai ateina didysis David Guetta pasirodymo momentas, visa minia pradeda kaip pamišus klykti ”Da-vyyd, Da-vyyd!” - pasidaro aišku, kaip nežmoniškai jis čia geidžiamas. Na, reikia pripažinti, ir man, garsių DJ skeptikei, jo muzika labai patiko:) 

Nuo atvažiavimo į Nicą vienkartiniai autobuso ir tramvajaus bilietai kainuodavo 1.30 EUR ir juos reikdavo pirkti pas vairuotoją. Šiais metais žiūriu - visur reklamuojama nauja kaina 1 EUR - hm keista, kai kas nors atpinga. Gal valstybės reguliavimas? Tačiau viskas daug paprasčiau - pasirodo, vairuotojai skųsdavosi, kad jiems nepatogu ir užima laiko atidavinėti grąžą, nes visi duoda po 2 EUR. Tai Nicos viešojo transporto įmonė paėmė ir sumažino kainas iki apvalios sumos - turbūt pasiskaičiavo, kad prarastos pajamos mažesnės nei galimų streikų ir bylinėjimųsi su profsąjunga kaštai:)

Šiandien vėl šauniai pačiuožėm. Išbandėm naują kurortą Auron 90km nuo Nicos. Šilta, saulė šviečia, puraus tikro sniego koks metras! Be to, kažkaip natūraliai išmokau susitvarkyti su stačiom trasom. Ir nė karto rimtai negriuvau! Buvo taip gerai, kad dabar beužtenka jėgų tik atstumui iki lovos įveikti:)

Kažkada čia rašiau apie prastą klientų aptarnavimą Prancūzijoje, o dabar susidūriau su super maloniu aptarnavimu. Nuėjom su draugėm į The Body Shop ir iškart mums savo pagalbą prancūziškai pasiūlė linksmutė pardavėja. Po poros sakinių mums pritrūko žodyno, tai ji iškart pradėjo kalbėti angliškai - net nereikėjo klausti “Parlez vous anglais”! Čia jau kažkas naujo! Paskui mus perdavė kitai pardavėjai, kuri irgi puikia anglų kalba spėjo su mumis pabendrauti ir apie kosmetiką ir apie tai, ką veikiam gyvenime. Galiausiai sumokėjusios po kelis eurus gavom ir pasirinktos kosmetikos testerių dovanų, ir pakvietimus pasidaryti makiažo. Paskui sekė padėkojimai, geros dienos palinkėjimai ir atsisveikinimai anglų ir prancūzų kalbomis. Na tai, kaip gali nesišypsot išėjus?:) Aišku, manau, kad čia viso Body Shop CRM ir personalo atrankos strategija, nes ir Lietuvoj, kiek pamenu, aptarnavimas ten daug malonesnis nei kokioj Sarmoj ar KristiAnoj. Bet vis tiek pridėkim pliusą Prancūzijai:)

Pagaliau pabuvau Paryžiuj! Top 2 miestas po Barselonos (top 3 - Londonas). Dėl jaukios gelsvos pilkumos, dėl amžino ritmo, dėl savitos elegancijos, ir dėl desertų :)

Luvras (XVI-XVII a.). Kaip bebūtų keista, didžiausią įspūdį paliko Luvras iš išorės, o ne iš vidaus. Atėjom vakare, kai šviečiančios stiklo piramidės atspindėjo įmantrius pastato kontūrus. Puikiausias renesanso ir šiuolaikinės architektūros derinys, kokį teko matyti. Pastato dydis nerealus, ypač įsivaizduojant, kad tai buvo karaliaus rūmai - nuo darbo kambario viename sparne iki miegamojo kitame turbūt tektų eiti 10 min. Užsidėjau pliusiuką prie Mona Lisos - tikėjausi kažko įspūdingesnio; bent jau maniau, kad paveikslas turėtų būti didesnis. Ir ta stiklinė pertvara bei amžina žmonių minia vertės neprideda. Didžiulė Afroditės skulptūra paliko įspūdį - nuo II a. p.m.e. grožio etalonas santykinai ne tiek daug ir tepasikeitė. Patiko Napoleono apartamentai - auksas, raudonas aksomas, masyvūs sietynai padeda įsivaizduoti to laiko dvasią.

Arkos. Patinka man prancūzų simbolizmas - arkų linija nuo Luvro mažosios arkos, su Triumfo arka mėlynai šviečiančių Eliziejaus laukų viduryje ir su Didžiąja arka verslo kvartale pabaigoje. Triumfo arka - įspūdingo dydžio statinys ir gera prancūzų didžiavimosi savo šalimi išraiška. Modernioji versija labai įspūdinga - lyg vartai į ateitį. Paradoksalu, bet iškart už jos prasideda kapinės:)

Eifelio bokštas (1889). Jaunatviškas maksimalizmas nugalėjo - lipom į Eifelį laiptais. Procese vis užmesdavau akį į įveiktų laiptų skaičių ant pakopų, bet pabaigoje jau net tam jėgų nebuvo. Pasirodo, užlipom 686 pakopas:) Puikūs vaizdai (gaila, kad tik dangus buvo pilkas) ir pačios bokšto metalinės konstrukcijos man savotiškai gražios. Atgal galėjom nusileisti liftu, bet tiek užlipus, kas čia tėra nuliuoksėti žemyn:) Nenuostabu, kad kitą dieną daug vaikščioti nesinorėjo:)

Montmartras. Turbūt pavasarį ir vasarą meno dvasios Montmartre daugiau. Lyjant lietui ir pučiant stipriam vėjui menininkų turgely buvo mažiau nei prekiautojų paveikslais Pilies gatvėj. Paveikslų parduotuvėlės labai turistinės, na, bet retro prancūziškos reprodukcijos vis tiek neša teigiamą emociją. Šv. Širdies bazilika įspūdinga, na o Amelijos laiptai, kuriais ji vaikėsi savo meilę buvo uždaryti. Bet apskritai, šaunus rajonėlis.

Versalio rūmai (XVII a.). Kadangi apsistojom pas Eriką HEC (hašesė - anot prancūzų:) campus'e, kuris netoli nuo Versalio, užsukom ir ten. Rūmų viduj nebuvom, bet parkas superinis. Jau tvenkinių dydis! Tiesa, visos statulos uždengtos, bet visžaliai medeliai tvarkingai suformuoti į kūgius ir burbulus. Pasitelkę vaizduotę, kaip ten gražu vasarą, labai smagiai pasivaikščiojom.

“Relais d'Entrecote”. Vienas draugas, kuris gyveno Paryžiuj metus, sakė, kad negalim išvažiuoti, neapsilankę šiame steikų restorane. Verslo koncepcija neįtikėtina - jie turi tik vieną patiekalą - salotas užkandžiui ir tikrai labai skanų steiką su bulvėm fri. Tad belieka pasirinkti, kiek steiką kepti. Tai iškart pagreitina procesą, užtenka vieno gero padažo recepto, nereikia jokių inovacijų (berods patiekalas nesikeitė nuo restorano įkūrimo). Praktiškai, kaip McDonaldas tik kokybiškas ir su atitinkamom pelno maržom. Ir panašu, kad labai sėkmingas, nes kol valgėm, susirinko ilgiausia eilė. Patinka žmonėms neturėti pasirinkimo, kai tai sumažina riziką likti nepatenkintais vakariene.

“Galeries Lafayette”. Populiariausia prancūzų department store - prabangių ir paprastesnių prekinių ženklų derinys. Vien verta nueiti pažiūrėti paties pastato iš vidaus - gražiai apšviesta kupolinė erdvė su milžiniška kalėdine egle per vidurį. Bet šiaip tai buvom pakraupę - tiek dėl išpardavimų pamišusių žmonių vienoj vietoj matyti neteko. Net kondicionavimo sistema tam nebuvo pasiruošus - karštis kaip vasarą Nicos pliaže.

EDHEC party. Kaip gi be vakarėlių Paryžiuj?:) Vienam Montmartro klubų vyko specialus mūsų mokyklos vakarėlis. Iš anksto prisiklausėm gandų, kad per tokius grandiozinius susiėjimus būna laistomasi alumi ir visokiais kitais skysčiais, tačiau kažkaip šiuo atžvilgiu vakarėlis buvo kultūringas. Tik buvau šokiruota prancūzų stovėjimo eilėse, jei taip galima pavadinti didžiulę masę žmonių, visom įmanomom priemonėm besiskinančių kelią iki rūbinės ar baro. Kažkaip maniau, kad lietuviams būdingas grumdymasis yra SSSR paveldas, tačiau įsitikinau, kad prancūzai šioj srity kur kas labiau pažengę:) Bet už tai muzika buvo nereali! Grojo DJ ir saksofonistas gyvai. Taip kad labai greitai prabėgo laikas iki 6:00 valandos traukinio namo:)

C'est tout.

Foto: http://www.facebook.com/album.php?aid=17149&l=650a7&id=553339365

P.S. Šiaip šiame gyvenimo etape dažniausiai būnu pozityvios nuotaikos, ir bene vienintelis dalykas, kuris gali mane išvesti iš kantrybės yra Blogas.lt!! Kiekvieną post'ą turiu redaguoti po mininimum 5 kartus, nes tai nesimato foto, tai vietomis tekstas išsivaikšto, nors redagavimo versijoj viskas atrodo gerai, ir jau nekalbu apie kopijavimą iš word'o. O šį post'ą formatavau išvis kokią 1 val.! Vienintelė paguoda, kad šiam blogui liko 6 mėn. Na, bet čia ne esmė. Esmė, kad, Paris, je t'aime:)

Perskaičiau Stephen Clarke knygą “Vieneri metai mėšle” (ang. “A Year in the Merde“) (ačiū Jurgai už labai taiklią dovaną;). Apie anglą, kuris atsikrausto metams į Paryžių atidarinėti angliškų arbatinių. Merde Prancūzijoje visur - gatvėse dėl šimtų tūkstančių šuniukų bei labai dažnas žodis prancūzų žodyne. Taip pat užsieniečiams, bandantiems adaptuotis varlių šalyje, vietinių kartais sveika logika nepaaiškinami požiūriai bei tradicijos, sukelia norą kartoti merde. Tokia gera ironijos ir sarkazmo dozė, kad net nepamenu, kada tiek būčiau balsu juokusis skaitydama knygą. Turbūt dėl to, kad nemažai situacijų labai atpažįstamos. Rekomenduoju visiems, gyvenantiems ar gyvenusiems Prancūzijoje. Jau pradėjau antrą dalį “Merde Actually“.

Beje, rytoj skrendam į Paryžių - labai laukiu, nes dar ten nebuvau!

Nerealu! Iš stingdančios žiemos sugrįžau tiesiai į pavasarį! Nicoj +15 pavėsy, saulė šviečia, daugybė žmonių eina pasivaikščioti palei jūrą ir daugybė bėgioja. Prisijungiau prie pastarųjų ir greitai prisitaikiau prie šiltųjų kraštų nuotaikos. Jau net buvau pamiršus tą paprastą džiaugsmą dėl gero oro.

Šią savaitę jau atostogaujam, tai kasdien sugebam nuveikti ką nors smagaus. Trečiadienį važiavom į Marčiaus kursiokės prancūzės tėvų “summer house” švęsti Kalėdų su jo klase. Įsivaizdavom, kad tai bus koks nors medinis namukas kalnuose, kaip kad mūsų sodybos. O čia atvažiuojam į mažą labai jaukų viduramžių kaimelį ir pasirodo, kad tas vasarnamis tai senovinis akmeninis trijų aukštų pasakų namelis, prilipdytas prie pat senos varpinės, nepailstančiai mušančios valandas. Ant stogo terasa su nerealiu kalnų ir viso kaimuko vaizdu. Štai toks prancūziškas vasarnamis:

Kaimelis vadinasi Tourrettes sur Loup - Loup šiaip reiškia “vilkas”, bet taip pat vadinasi upė, tekanti netoliese. Smagiausia, kad vietiniai gyventojai tai puikiai išnaudoja - ant kiekvienos parduotuvėlės ar kavinės pilna visokių vilkų ir avių:) Kalėdas atšventėm super, kad net visas kaimelis skambėjo..:)

Yahooooo! Atidariau snowboard’inimo sezoną! Važiavom į tokį nedidelį kurortą Isola 2000 – tik pusantros valandos kelio mašina nuo Nicos. Aišku, su Val Thorens nėra ką lyginti, bet ten buvo taip nerealu! Kurortas pradėjo veikti tik prieš savaitę, o dar šiandien penktadienis, tai trasos priklausė tik mums. Sniego pakankamai, ledo dar nėra, tad pats tas prisiminti per vasarą primirštus įgūdžius. Laukiu nesulaukiu, kitos  savaitės, kai galėsim vėl ten nulėkt!

Neįtikėtina! Šįryt važiuoju sau ramiai autobusu į mokyklą ir pyp pyp bum - autobusas nutrenkė žmogų. Ir tai atsitinka jau antrą kartą per pastarąjį mėnesį! Visa laimė, šįkart viskas baigėsi kur kas geriau - smūgis nebuvo stiprus, tai, manau, vyriškis atsipirko sumušimais ir daugiausia smegenų sutrenkimu. Aš stovėjau autobuso prieky, tad mačiau, kad jis per raudoną šviesą net neapsidairęs ėjo per gatvę! Mane stebina prancūzų pėsčiųjų įpročiai - raudona šviesa čia nelabai ką reiškia ir visi eina, kada panorėję. Gal dėl to, kad pėstiesiems raudona labai ilgai dega, bet tai bent apsidairyt reikia! Net maži vaikai taip pat elgiasi pagal tėvus. Iš kitos pusės, aišku ir autobusų vairuotojai čia pagerinti - turbūt į darbą priima tuos, kurie bandė patekti į Formulę-1. Taip kad nenuostabu, jog važiuojant iš mokyklos, autobusas vos nenukalė lengvosios mašinos..